vienagalvis

1 vienagal̃vis, -ė adj. (2) Š, NdŽ, KŽ, vienagálvis (1) BŽ313; Rtr 1. su viena galva: Vienagalviai sidabro ereliai rš. 2. Aln, Dg, Klt, Ėr su vienu gumbu: Čia vienagal̃viai svogūnai, man jie skanūs, nepiktūs Alks. Vienagal̃viai kokie dideli cibuliai, aukšti Žl. ║ su vienu žiedu: [Rugiagėlės] stiebas su vienagalvėmis šakomis rš. 3. Žml, Šd nevedęs, viengungis: Vienagal̃vis darbinykas, be šeimynos Pl. Vienagal̃vis gyvena jau daug lengviau Pl.